3 Gavėnios sekmadienio homilija
Šventajame Rašte yra ne vienas pasakojimas apie žmogaus susitikimą su Dievu. Pirmasis iš jų aprašytas Pradžios knygoje; Dievas sukūrė pirmuosius žmones, paliepė jiems viešpatauti gamtai ir naudotis jos vaisiais.
Išėjimo knygoje aprašytas Mozės susitikimas su Dievu, apsireiškusiu dykumoje liepsnojančiame krūme. Tuomet Dievas pasako Mozei savo vardą – Jahvė – Aš Esu ir liepia jam išvesti Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės. Mozė bando atsikalbinėti, nes neturi drąsos įvykdyti tai, kas Dievo paliepta.
Visais aprašomais atvejais žmogus negalėjo matyti Dievo veido ir žinojo, kad jį išvydęs turėtų mirti.
Evangelistas Jonas aprašo Jėzaus – Dievo Sūnaus susitikimą su nusidėjėle samariete prie Jokūbo šulinio (Jn 4,7-42). Šiuo atveju žmogus samarietės asmenyje nebijo žvelgti į Dievo veidą, nes Dievas apsireiškia kaip vienas iš mūsų – pavargęs, ištroškęs ir reikalingas žmogaus pagalbos.
Jėzus prašo samarietę atsigerti vandens, bet ši nesiskubina išpildyti prašymą ir mezga dialogą: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę gerti?“ Jėzus pasinaudoja proga ir šiai pagonei moteriškei, neteisėtai gyvenančiai su šeštu vyru, apreiškia tiesą apie gyvąjį vandenį – žmogų perkeičiančią Dievo malonę ir kad Dievą reikia garbinti tiesa ir dvasia. Jėzus kalbėjo: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13-14). „Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi jį šlovinti dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24).
Iki šio momento žmogus suprato tik matomą Dievo pagarbinimo būdą – Dievo garbei sudegindavo geriausius savo gyvulius. Jėzus samarietei apreiškia, kad Dievą reikia garbinti dvasia ir tiesa.
Dvasia garbiname Dievą tuomet, kai į Jo meilę atsakome klusnumu ir meile. Garbiname Dievą tiesa, kai išpažįstame jį, kaip vienintelį mūsų Viešpatį.
Jėzus samarietei ne tik pasakys, kad ji gyvena su šeštuoju nesantuokiniu vyru, bet ir tai, kad jis yra žmonių lauktasis Mesijas – „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Išgirdusi šią žinią, moteris pamirš prie šulinio net vandens ąsotį ir parbėgusi į Sicharo miestelį visiems apskelbs, jog sutiko Mesiją, kuris apie ją viską pasakė. Moters atnešta geroji naujiena pakeis šio pagoniško miestelio daugelio žmonių širdis – jie įtikės į Jėzaus pasiuntinybę.
Jėzaus žodžiai apie vandenį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą, mums primena Krikšto vandenį, kurio nuplauti, mes tapome mylimais Dievo vaikais. Mums tik reikia atsiliepti į gautąją Krikšto malonę, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kokio nori pats Dievas.
Per Krikštą buvo pirmasis, bet ne paskutinis susitikimas su Dievu.
Mes jį sutinkame Eucharistijoje ir pagarbiname dvasia ir tiesa, jei išpažįstame jį, gyvenantį po trapiais duonos ir vyno pavidalais ir priimame prieš tai apgailėję savo nuodėmes.
Ypatingai brangūs yra mūsų susitikimai su Dievu Mišių aukoje, kur sudabartinama Jėzaus mirtis ir prisikėlimas. Jeigu sąmoningai švenčiame Mišias, sekmadienio pareiga tampa pačiu brangiausiu savaitės įvykiu
Mes susitinkame su Dievu kiekvieną kartą, kai priimame Susitaikinimo sakramentą: išpažįstame savo nuodėmes ir per oficialų Bažnyčios atstovą pats Dievas atleidžia mūsų kaltes.
Dievą mes sutinkame, skaitydami Šventąjį Raštą. Kai gilinamės į Šv. Rašto žodžius, mes Dievą garbiname dvasia ir tiesa.
Jėzus kalbėjo, kad mes sutinkame Dievą, kai jis ateina pas mus kaip vargšas, nelaimingas ir kenčiantis žmogus. „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“,- šie Jėzaus žodžiai turėtų kasdien mums skambėti ir jei mes juos priimtume giliai į širdį, pasaulis greitai keistųsi į gera.
Pagaliau, mes Dievą sutinkame tuomet, kai mes kenčiame ir nešame sunkų gyvenimo kryžių. Iš Egipto vergovės į Pažadėtąją žemę keliaujantys ir troškulio kankinami žmonės nesuprato, kad Dievas juos lydi ir visuomet yra pasiruošęs padėti.
Kai vysk. Teofilius Matulionis Solovkose dirbo katorginį darbą, Dievas buvo ne toliau, nei tuomet, kai jis aukodavo Mišias ar, būdamas laisvėje, atlikdavo vyskupo pareigas.
Kaip mes išnaudojame susitikimo su Dievu momentus; ar atpažįstame, kai mus kalbina Dievas?
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ
